LT
EN
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253
  • 253

Logika nuves nuo A iki B. Vaizduotė nuves visur. (Albert Einstein)

Kodėl verta studijuoti?

J. Ruškus: rūpinkimės silpnaisiais visuomenės nariais, nes galime jais tapti

  • strict warning: Non-static method view::load() should not be called statically in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/views.module on line 879.
  • strict warning: Declaration of views_handler_argument::init() should be compatible with views_handler::init(&$view, $options) in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/handlers/views_handler_argument.inc on line 0.
  • strict warning: Declaration of views_handler_filter::options_validate() should be compatible with views_handler::options_validate($form, &$form_state) in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/handlers/views_handler_filter.inc on line 0.
  • strict warning: Declaration of views_handler_filter::options_submit() should be compatible with views_handler::options_submit($form, &$form_state) in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/handlers/views_handler_filter.inc on line 0.
  • strict warning: Declaration of views_handler_filter_node_status::operator_form() should be compatible with views_handler_filter::operator_form(&$form, &$form_state) in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/modules/node/views_handler_filter_node_status.inc on line 0.
  • strict warning: Non-static method view::load() should not be called statically in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/views.module on line 879.
  • strict warning: Declaration of views_handler_filter_boolean_operator::value_validate() should be compatible with views_handler_filter::value_validate($form, &$form_state) in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/handlers/views_handler_filter_boolean_operator.inc on line 0.
  • strict warning: Declaration of views_plugin_style_default::options() should be compatible with views_object::options() in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/plugins/views_plugin_style_default.inc on line 0.
  • strict warning: Declaration of views_plugin_row::options_validate() should be compatible with views_plugin::options_validate(&$form, &$form_state) in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/plugins/views_plugin_row.inc on line 0.
  • strict warning: Declaration of views_plugin_row::options_submit() should be compatible with views_plugin::options_submit(&$form, &$form_state) in /home/socialinisdarbas/public_html/sites/all/modules/views/plugins/views_plugin_row.inc on line 0.
2014-10-19

J. Ruškus: rūpinkimės silpnaisiais visuomenės nariais, nes galime jais tapti

    Lietuvoje labiausiai rūpinamasi stipriaisiais visuomenės nariais, nors turėtų būti atvirkščiai – didžiausio dėmesio turėtų sulaukti pažeidžiamos visuomenės grupės. Taip mano Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių komiteto narys prof. Jonas Ruškus.    
 
    „Sveika ar siekianti ja būti visuomenė rūpinsis ne stipriaisiais visuomenės nariais. Stiprieji taip pat kažkuriame gyvenimo laikotarpyje, neduok Dieve, suserga. Jie atsiduria rizikos zonoje“, – teigia J. Ruškus
 
    – Dažnai viešoje erdvėje girdimas terminas „pažeidžiamos visuomenės grupės“. Ką jis reiškia?
 
    – Šis terminas gali daug ką reikšti. Visuomenėje vyksta įvairūs, sudėtingi procesai, ekonominiai, politiniai lūžiai. Toje pačioje Lietuvoje – nepriklausomybės atgavimas, įvairūs politiniai lūžiai. Pasikeitė Lietuva, sąlygos, kuriomis gyvena žmonės.
    Besikeičiant sąlygoms, daug žmonių neturi galimybių (nenoriu sakyti – adaptuotis) pasikeisti lygiai taip pat, kaip ir sąlygos. Gyvenome tarybinių laikų ekonomikoje. Po to tapome laisvos rinkos, ypač laisvos rinkos, šalimi.
 
    Praėjus dvidešimt keleriems metams, esame vadinamajame neoliberalizmo laikotarpyje, kuris akcentuoja produktyvumą, konkurencingumą, stiprybę, jėgą išlikti konkurencinėse sąlygose. Ne visi žmonės, įvykus tokiems staigiems pokyčiams, gali perimti naujus įpročius, naujas vertybes. Vertybės, įpročiai – toks dalykas, kuris nesikeičia taip greitai.
 
    Žymus sociologas Emile`is Durkheimas įvardijo tam specialų terminą– anomija. Tai reiškia, kad visuomenė dezintegruojasi. Ji susiskaido į įvairias socialines grupes, bendruomenes. Vykstant dideliems visuomenės lūžiams, daug žmonių tampa pažeidžiami ekonomiškai, socialiai. Trūkinėja socialiniai ryšiai, atsiranda vienišumo, atsiskyrimo nuo bendruomenių aspektai, nes įprastos bendruomenės irsta. Kuriasi naujos naujų vertybių pagrindu. Tai nėra paprasta.
 
    Pavyzdžiui, Vakarų Europos bendruomenės po Antrojo pasaulio karo išliko daugiau ar mažiau stabilios. Įvyko pokyčiai, kurie nebuvo tokie staigūs, kaip Rytų Europoje, išsilaisvinus iš komunizmo. Vakaruose didelės socialinės dezintergracijos, išsiskaidymo į naujas bendruomenes ar individualizmo formas nėra.
 
    Ką mato šiandien visuomenės analitikai Lietuvoje? Vyrauja ypač didelis individualizmas. Ne dėl to, kad žmonės nori būti individualizuoti. Tai yra irstančiųjų ir nesusikuriančių naujų bendruomenių pasekmė. Juo labiau kad šiandien priimtinos neoliberalizmo vertybės, kurios skatina individualizmą. Sykiu susikuria daug visuomenės pažeidžiamų grupių. Žmonėms nėra paprasta.
 
    Žinomas sociologas Ulrichas Beckas kalba apie rizikos visuomenes. Tai yra ne tik Lietuva. Vakarų pasaulis taip pat išgyvena rizikos visuomenės laikotarpį – auga individualizmas ir žmonių pažeidžiamumas.
 
    – Kokios priežastys Lietuvoje labiausiai skatina socialinę dezintegraciją?
 
    – Staigūs, radikalūs socialiniai, politiniai, ekonominiai pokyčiai. Tai – dideli pokyčiai.
 
    Kitas dalykas yra tas, kad nėra paprasta suvaldyti visuomenę, kuri staiga irsta ir atsiranda visiškai naujos vertybės. Juo labiau kad naujos vertybės lyg ir skatina visuomenės ryšių irimą.
 
    – Kokios tos naujos vertybės?
 
    – Visų pirma – konkurencingumas, išlikimas konkurencinėse sąlygose. Net ir švietimo sistema perėmė tai. Viešame politiniame diskurse kalbama apie gabius vaikus, gabių vaikų ugdymą, kad valstybė rūpinasi gabiais vaikais. Mūsų turima egzaminų sistema yra selektyvi, selekcionuoja vaikus pagal nuopelnus. Nusipelnei – gausi, nusipelnei – negausi. Tai tokios vertybės, kurios ne taip seniai, prieš 20 ar daugiau metų, nebuvo regėtos, ir nebuvo tuo gyventa.
 
    Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ kalbama apie konkurencingą visuomenę ir rūpinimąsi pažeidžiamomis grupėmis. Lyg bandoma suderinti. Konkurencingumas reiškia neišvengiamą atskirtį. Tai reiškia, kad laimi stipriausi.
 
    Tai yra paradoksas. Viena vertus, skatiname konkurencingumą ir atskirtį, bet šalia – rūpinimasis pažeidžiamais žmonėmis, atsidūrusiais atskirtyje, kurie galbūt nebeturi pajėgumų ar sąlygų dalyvauti konkurencinėje rinkoje. Šiandien jau visame pasaulyje (Lietuvai tai – taip pat aktualu) kalbama, kaip suderinti tuos du modelius.
 
    Laisva rinka ir konkurencinės sąlygos – mes taip gyvename ir tame esame. Nėra prielaidų, kad tai pasikeis. Atskirtis auga ir išliks. Šiandien kalbame apie modelius, kurie leistų suderinti tiek konkurencingumą, tiek darnios visuomenės norą. Visuomenės, kuri rūpinasi neatlaikiusiais konkurencinės kovos ir individualizmo vertybių padiktuotų sąlygų.
 
    Yra vienas aiškus kelias ir Lietuva juo turėti eiti – pilietinė visuomenė. Pilietinės visuomenės, bendruomeninio gyvenimo, bendruomeninių paslaugų stiprinimas, kai galios (turiu galvoje ir finansinius srautus) yra atiduodamos pačioms bendruomenėms, organizuotoms žmonių grupėms, kurios gali siekti savo tikslų, burtis, padėti vieni kitiems.
 
    – Visa tai skamba labai gražiai, bet ar tai įmanoma ir kaip realiai tai vyksta? Jūs esate išrinktas į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetą. Susiduriate ir su sprendimais teoriniame lygmenyje. Kaip praktiškai tai yra įgyvendinama?
 
 – Tai nėra teorinis lygmuo. Mes tuo gyvename.
 
    Kaip praktiškai yra įgyvendinama? Manau, kad visų pirma reikia suvokti, kad rūpinimasis pažeidžiamaisiais visuomenės nariais: turinčiais negalią, esančiais skurdo rizikos grupėje, („Eurostat“ duomenys rodo, kad Lietuvoje per 30 proc. gyventojų gyvena skurdo ir socialinės rizikos zonoje), tai rūpinimasis ir mūsų visuomenės sveikata.
 
    Man sveikos visuomenės požymis yra, kai savo viešame gyvenime, miesto, kaimo erdvėse, organizacijose, įstaigose turime įvairių žmonių. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse mieste matome labai daug negalią turinčių ar pagyvenusio amžius žmonių, kurie vaikšto su įvairiomis vaikščioti padedančiomis priemonėmis, labai daug vaikų. Tai yra visuomenė, kurioje žmonės iš pažeidžiamų grupių, kurios negali dalyvauti konkurencinėje erdvėje, yra visaverčiai viešosios erdvės dalyviai. Lietuvoje taip nėra.
 
    Jungtinės Tautos, rūpindamosi žmonių teisėmis, negalią turinčių žmonių teisėmis, kalba apie tai, kad turime pasirūpinti tais žmonėmis. Bet ne tik pasirūpinti, o sukurti tam tikras struktūras: socialines, politines, ekonomines, kurios leistų jiems būti visaverčiais visuomenės nariais. Sveika ar siekianti ja būti visuomenė, rūpinsis ne stipriaisiais visuomenės nariais. Stiprieji taip pat kažkuriame gyvenimo laikotarpyje, neduok Dieve, suserga. Jie atsiduria rizikos zonoje.
 
    Eldaro Riazanovo filme „Seniai – plėšikai“ skamba toks kalambūras: „Jeigu jums gyvenime labai pasiseks, jūs tapsite pensininku“. Reikia visada mąstyti apie tai, kad esame šalia rizikos grupės. Mūsų tikslas – sukurti tam tikras rūpinimosi struktūras.
 
    Apie tai kalba šiuolaikiniai moralės filosofai. Joan Thornton, labai žinoma kanadietė filosofė, prieštarauja tam, ką prieš tai kalbėjau apie U. Becką, kuris kalba apie rizikos visuomenę. Ji pasiūlo rūpinimosi visuomenę. Tai nepaneigia laisvos, liberalios rinkos principo, bet suteikia tam tikras vertybes: ar rūpinamės savo visuomenės nariais, ar tik maža dalimi, kurie nusipelnė, šiandien yra pajėgūs daug daryti.
 
    Man atrodo, kad tai yra ir Lietuvos bėda. Emigracija yra išorinė priežastis. Išvykstama ne dėl materialinių priežasčių, o dėl vilties praradimo. Neretai žmonės išvyksta ganėtinai pikti, nes jie nejaučia rūpesčio, vilties, kad čia jais bus pasirūpinta: bus suteikta galimybė dirbti, leisti laisvalaikį, turėti įvairias saviraiškos formas.
 
    Liberali arba neoliberali mintis akcentuoja ekonominį aktyvumą, laisvę. Žmonėms reikia ne tik to. Jiems reikia rūpesčio, saviraiškos laisvės galimybės, visuomeninio dalyvavimo. Žmonės nori ir gali dalyvauti pačioje įvairiausioje visuomeninėje veikloje.
 
    Natūralu, kad yra kova už savo teises. Kova už žmogaus teises yra dalis rūpinimosi visuomene. Jeigu manęs prašytumėte padaryti Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“, tai pasakyčiau „Lietuva – rūpinimosi visuomenė“, neatmetant bazinių ekonominių principų, kuriais mūsų visuomenės yra gyvos.
 
    Manau, kad grįžti ir atvykti į Lietuvą tautiečiai ir kitų tautybių žmonės bus paskatinti tik tada, kai bus suteikimas visas paslaugų paketas: sveikatos, socialinių, kultūrinių paslaugų, kai žmonės turės galimybę būti aktyviais dalyviais. Jeigu akcentuojami tik ekonominiai aspektai, žmonės galbūt nesijaučia įvertinti. Jie turi įvairių poreikių, ne tik ekonominių ar materialinių. Manau, kad čia yra priežastis.
 
    Ačiū Dievui, dabar mūsų Vyriausybėje yra žengiami žingsniai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neseniai, metų pradžioje, patvirtino vadinamąją deinstitucionalizacijos programą. Bus skatinama kurti bendruomenes žmonėms, kurie yra socialiai pažeidžiami. Ar tai būtų negalią, ar kitokį pažeidžiamą profilį turintys žmonės.
 
    – Pažeidžiamos grupės ir jų integracija yra viena Jūsų mokslinio domėjimosi sričių. Ką rodo moksliniai tyrimai apie socialiai ir kitaip pažeidžiamų grupių integraciją? Viešojoje erdvėje pastebime labai daug nepakantumo.
 
    – Pakeisčiau žodį „integracija“. Jis yra praradęs savo prasmę. Be to, ar mes norime išimtinai integruotos visuomenės? Integracija gali reikšti ir tam tikrus neigiamus aspektus. Turiu galvoje – suvienodinimą. Liberali arba demokratinė visuomenė nėra tik integruota.
 
    Naudočiau kitą žodį, kuris yra naudojamas Jungtinių Tautų – „dalyvavimas“, „socialinis dalyvavimas“. Kiek žmonės gali dalyvauti viešojoje erdvėje, bendruomenių gyvenime.
 
    Dabar moksliniai tyrimai yra glaudžiai susiję ir su viešąja politika. Jie lyg ir padeda kurti viešąją politiką. Vienas iš principų, kurį galima atpažinti ir diegti santykinai nesunkiai, yra dialogo principas arba balsas iš vidaus. Aš džiaugiuosi, kai žiniasklaidoje būna daug debatų socialinio pažeidžiamumo tema.
 
    Išimtinai ekonominiai debatai, kuriuose susirinkę tie patys ekspertai, matomi kone kiekvieną dieną, debatuoja labai profesionaliais terminais, nėra visuomeniniai debatai. Tai yra profesionalų pasikalbėjimas labai siaurai profesionalų grupei.
 
    Kalbu apie debatus arba viešąsias išpažintis, kuriose žmonės kalba atvirai. Pavyzdžiui, ne taip seniai matėme Roko Žilinsko viešąsias išpažintis, kurias labai gerbiu ir vertinu. Jos daug mus pamoko ir leidžia suprasti, ką žmonės gali patirti ir kaip gali atsidurti tokiose situacijose. Iš to galime labai daug pasimokyti ir suprasti kitus žmones.
 
    Esu tyrimo metu susidūręs su žmonėmis, grįžusiais iš įkalinimo įstaigos. Jie tikrai turi, ką mums pasakyti. Turi daug noro ir motyvacijos dalyvauti visuomenės gyvenime, bet jų balso viešoje erdvėje nėra. Mums rodoma tik tai, kokie jie negeri.
 
    Kalbant apie viešąjį diskursą, reikėtų pasvarstyti, ar jame esama kaltinimo diskurso, ar kaltinamai kalbama apie žmonių blogį (įgimtą ar įgytą – ne taip svarbu), kad jie yra blogi, jei kadaise – kalėję, ar a priori nuteisiame iš įkalinimo įstaigos grįžusiuosius, ar vien dėl to, kad jie yra buvę įkalinimo įstaigoje, net nelaikome jų jokiais ekspertais.
 
    Man atrodo, kad grįžę iš įkalinimo įstaigos, esantys skurde, visiškoje provincijoje ir skurdo yra geriausi savo situacijos ekspertai. Jie geriausiai žino. Ne tie didieji specialistai, kuriuos matome kiekvieną dieną. Jie geriausiai žino kitus dalykus, bet pažeidžiamos grupės geriausiai žino, kaip jos gyvena. Gali parodyti, kaip yra.
 
    Manau, kad Lietuvos viešoje erdvėje debatai yra labai siauro profilio. Turime debatus apie grėsmę valstybei ir ekonomiką. Bet neturime debatų apie tai, kuo gyvena mūsų visuomenė. Kai įvyksta rinkimai, labai nustembama: „O, žiūrėkit, mūsų visuomenė tokia!“ Staiga pasirodo daug kaltinimų. Žmonės nuolatos apkaltinami, pajuokiami. Kai nekreipiamas dėmesys į didelę dalį gyventojų, atsiranda pažeidžiamumas. Tai gali būti pagyvenę žmonės, sunkiai sergantys – vėžiu, AIDS ar kitomis ligomis.
 
    Džiaugiuosi tais pranešimais, išpažintimis, patirtimis, kurios yra žiniasklaidoje. Jų turi būti kuo daugiau, kad staiga vėl nenustebtume, kai kažkas įvyksta – kažkokia katastrofa arba, kaip kartais vadina politologai, „katastrofiniai rinkimai“.
 
    Nėra ko stebėtis. Mūsų visuomenė tokia, bet mes jos nematome. Tikiu, kad žiniasklaida vaidina didžiulį vaidmenį. Pilietinė žiniasklaida parodo labai įvairius gyvenimo būdus. Reikia, kad žmonės, Lietuvoje ar pasaulyje, galbūt specialistas, galbūt grįžęs iš įkalinimo įstaigos, galbūt sergantis AIDS, turėtų galimybę debatuoti, turėtų erdvę ir būtų girdimi. Dabar, deja, visuomeninio dialogo nėra. Kalbame „Kodėl tokia didelė atskirtis?“ Mes patys ją kuriame.
 
    – Kaip Jums atrodo, ko mes negirdime, nematome šiandien? Jei pabandytume žvelgti į ateitį, kokios kuriasi naujos pažeidžiamos grupės?
 
    – Labai sudėtingi lyčių klausimai – lyčių santykių formos. Mūsų visuomenė sunkiai priima lyčių įvairovę.
 
    Taip pat yra labai subtilios pažeidžiamų grupių formos, kurios dažnai laikomos privataus gyvenimo dalimi. Pavyzdžiui, smurtas šeimoje, smurtas prieš veikus. Viešoje erdvėje daug kalbama apie smurtą prieš moteris. Kaune važinėja autobusai ir troleibusai su užrašu „Stop smurtui prieš moteris“. Smurtas prieš vyrus lyg ir yra tema tabu.
 
    Dabar jau steigiasi vyrų krizių centrai, bet tai yra temos, kurių lyg nebūtų, kurių nematome. Yra neįtikėtina, kai Lietuva dar nepasiryžo uždrausti smurto prieš vaikus. Iki šiol girdime politikų kalbas, kad smurtas prieš vaikus, t. y. „įkrėsti beržinės košės“ vaikui, yra kone nacionalinis paveldas. Lietuva dar nesiėmė įstatymiškai to uždrausti.
 
    Tai yra pažeidžiamos grupės, kurios įstatymiškai lyg ir leidžiamos. Nors smurtas prieš vaikus, manyčiau, yra pats didžiausias, baisiausias dalykas. Lyg priimam kaip normalų reiškinį arba manome, kad to tiesiog nėra. Viešajame diskurse apie tai nėra diskutuojama.
 
    Kalbėčiau ne tiek apie naujas, bet apie subtilias pažeidžiamas grupes, kurios lyg ir laikomos normaliomis, lyg ir ne. Lyg taip turėtų būti arba taip negali būti, pavyzdžiui, minėtas smurtas prieš vyrus. Arba specialistų, vadinamų ekspertų, smurtas prieš globos įstaigos gyventojus, turinčius negalią ir esančius senyvame amžiuje. Tai yra nematoma visuomenės dalis.
 
    Tai nėra naujos formos. Tai tos formos, kurios yra šalia. Kalbėjau apie debatus, viešas išpažintis, parodymą, kad socialinis pasaulis yra gerokai įvairesnis negu tik ekonominiai rinkos santykiai arba šiandien svarbus dalykas – politinis gyvenimas.
 
    Man patiko Tomo Venclovos mintis, kur jis sako, ką reikia daryti su vadinamąja penktąja kolona arba tautinėmis bendruomenėmis. Reikia jomis rūpintis, jas matyti, suprasti. Natūralu, kad tautinės mažumos siekia savo teisių. Vienas iš pagrindinių dalykų – atkreipti dėmesį: matyti ir girdėti juos. Deja, labai dažnai to nedarome.
 
 Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
 

2010-2011 © Vytauto Didžiojo universitetas